Teatras Telšiuose jau turi šimto metų tradicijas. 1907 –ųjų metų Parcinkulės atlaidai Telšiuose sutapo su teatro gimimu. Viso šio renginio organizatorius ir režisierius buvo P. Vaseris, studijavęs Kijevo medicinos fakultete ir kartu lankęs dramos teatro studijas. Šio darbo imtis atostogaujantį studentą paprašė miesto burmistras F. Milevičius.
Taigi, 1907 –ųjų rugpjūčio antrąją tuščiose kareivinėse ant Masčio pakrančių po Parcinkulės atlaidų susirinkę žmonės išvydo dvi lietuviškas komedijas: „Žilė galvon – velnias uodegon“ ir „Velnias spąstuose“. Po metų, 1908-ųjų rugpjūčio antrąją, Žemaitijos sostinėje įvyko antrasis spektaklių vakaras. Ugniagesių stoginėje tie patys scenos mylėtojai suvaidino dvi komedijas: „Trys mylimos“, „Valsčiaus sūdas“. Nuo šio antrojo spektaklių vakaro prasidėjo aktyvi „Kanklių“ draugijos veikla, nors įregistruota ji buvo tik 1916 metais. Jos ir Garbės pirmininkas buvo vienas iš aktorių ir, tikriausiai, antrojo spektaklių vakaro režisierius F. Milevičius. „Kanklės“ turėjo nuolatinę dramos sekciją, kurioje buvo susibūrę gabesnieji vaidintojai. Kadangi tinkamų teatrui pastatų draugija neturėjo, repetavo Mikalausko (matyt, vieno iš „Kanklėms“ priklausiusių narių) namuose, netoli skverelio, Kalno gatvėje. Vaidinimams salę nuomodavo iš Mikuckio.
Vienas iš labiau įsidėmėtinų tų metų spektaklių yra 1910 metais suvaidintas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“. Šį spektaklį režisavo F. Milevičius. 1912 metais F. Milevičius suorganizavo lėšų rinkimą teatro rūmų statybai. Buvo įsteigtas „Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas“. Kai lėšos buvo beveik surinktos, politinė situacija Lietuvoje nebuvo palanki kilniems planams įvykdyti. Kritus vokiškųjų „ostrublių“ vertei, komitetas, iškeitęs surinktus pinigus į 500 litų, likvidavosi. Pinigai buvo perduoti „Kanklių“ draugijai. „Kanklių „ draugijos teatralų vaidinimai per du dešimtmečius sulaukė rimtesnio žiūrovo – inteligentijos. Tai leidžia manyti, kad draugijos globojamas dramos būrelis buvo aukštesnio meninio lygio nei klojimų teatrai. Kitaip ir negalėjo būti, juk jame vaidino daugelis miestelio šviesuolių. Po „Kanklių“ draugijos uždarymo teatro mėgėjai neišsiskirstė ir toliau buvo statomi spektakliai. 1940-1949 metais Telšiuose veikė profesionalus Žemaičių dramos teatras. Iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas buvo teatro įkūrėjas ir nuo kada šis teatras pradėjo veikti. Vieni tvirtina, kad teatro įkūrėjas buvo dailininkas P. Gintalas ir kraštotyrininkas Pr. Genys, kiti – jog tai buvo P. Gintalas ir poetas Butkų Juzė. Matyt, prie profesionalaus teatro kūrimo buvo prisidėję visi trys. Buvę kanklininkai sudarė profesionalaus teatro branduolį. Apie 1942 metus į teatrą dirbti buvo kviestas J. Miltinis. Šį pasiūlymą jis priėmė, tačiau dėl nežinomų priežasčių neatvyko. Teatras daug gastroliavo: vaidinti kartais tekdavo šaltose salėse, paskui ten pat, ant grindų, ir miegodavo.
Dailininkas A. Kišonas prisimena, kad 1945 metų rudenį, besimokydamas Telšių pedagoginėje mokykloje, gavo dekoratoriaus darbą Žemaičių dramos teatre, kurio direktoriumi buvo Gerulaitis, o dailininku dirbo Č. Kontrimas. A. Kišonas prisimena, jog tai buvo labai sunkus laikotarpis ir teatre, ir jo gyvenime: piešti tekdavo ne tik dekoracijas spektakliams, bet ir plakatus, šūkius teatrui bei kitiems užsakovams, kurių įsakymus direktorius buvo priverstas vykdyti. Matyt, nelengva buvo dirbti teatro direktoriumi anais sunkiais permainų laikais: per devynerius Žemaičių dramos teatro gyvenimo metus į šias pareigas buvo paskirti net septyni asmenys: Butkų Juzė, S. Sidabras, B. Mačerauskas, Gerulaitis, R.Juknevičius, J.Lesis, A.Liaugaudas. Pastovaus režisieriaus taip pat nebuvo. Gal kiek ilgiau dirbo N. Bernotas ir R.Juknevičius, o kiti – B.Lukošius, M. Mikuta, A. Rachlevičius, J. Seinas – daug trumpesnį laiko tarpą.
Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kokius spektaklius jie režisavo. Yra žinoma, kad Žemaičių dramos teatre buvo pastatytos šios pjesės: K. Binkio „Atžalynas“ (rež. N. Bernotas), P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“, Jakobsono „Gyvenimas citadelėje“, Čukovskio „Jūsų liūtas“, Gogolio „Vedybos“, Žemaitės „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“ (rež. N. Bernotas), Švarco „Sniego karalienė“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, „Reisų klausimas“, „Žaismingas nuotykis“, „Nerami senatvė“, „Nevisuomet katinui užgavienės“, „Vėjas iš pietų“, „Taip ir bus“, „Augintinė“, „Svetimos plunksnos“. Teatras materialiu požiūriu gyveno gan gerai (bent jau neskurdo). Rekvizitorius J. Ribinskis prisimena: „Teatre buvo visko. Visa tai turėjo saugoti, kad niekur nedingtų. O kai reikėdavo naujų dekoracijų, turėdavau jų parūpinti.“
Žemaičių dramos teatras gyvavo 9 metus. Visas turtas (pradedant šaukštais ir lėkštėm, baigiant spintoms ir durims) buvo išvežtas į Šiaulius. Liko tik tuščias pastatas, kelios nuotraukos ir teatre dirbusių žmonių atsiminimai. Praėjus maždaug 10-iai metų po profesionalaus teatro uždarymo buvo įkurtas Telšių mėgėjiškas teatras. Dailininkas P. Duoplys prisimena: „1959-ųjų metų balandžio ar gegužės mėnesį gatvėje sutikau buvusį Telšių rajono kultūros skyriaus vedėją Adomaitį. Jis paprašė po darbo užsukti į kultūros namus“. Galbūt taip prasidėjo ir daugelio kitų, vėliau scenos mėgėjais tapusių žmonių darbas teatre. Bet tikrų entuziastų tarp jų tikriausiai netrūko, nes po profesionalaus teatro uždarymo atsirado nemažai dramos būrelių, kuriuose išaugo gerų aktorių, norėjusių parodyti tai, ką jie sugeba.
Galima spėti, kad Telšių mėgėjų teatras gimė ne vien ministerijai paliepus, o todėl, kad miesto žmonės jautė, jog jis reikalingas.
Telšių mėgėjiško teatro režisieriumi paskirtas iš Klaipėdos atvykęs E. Karanauskas. Pirmasis pastatymas buvo V. Miliūno inscenizuota keturių veiksmų pjesė pagal Žemaitės kūrinį „Klampynė“. Joje „įklimpo“ aktoriai: I. Daugilienė- Vaivadienė, L. Lėverienė, M. Liaubonaitė, B. Boreišienė, E. Radžius, D. Gurinas ir kt. Pradėjo formuotis teatro kolektyvas. Dirbti, ypač iš pradžių, nebuvo lengva.
Po tragiškos E. Karanausko žūties laikinai teatrui vadovavo E. Radžius. Jis pastatė Švarco „Sniego karalienę“. „Šį spektaklį atsimena daugelis aktorių ir žiūrovų. Tai buvo labai geras pastatymas su nuostabiomis dekoracijomis ir šokančia baleto trupe“ – prisimena L.Sabeckytė-Lėverienė, tada vaidinusi Kajų. „Vaikai, pamatę mane gatvėje, lyg susitarę šaukdavo: „Kajau ! Kajau !„.
1961 –ųjų metų pavasarį atvyko jaunas režisierius A. Misevičius. Tais metais jis pastatė A. Majakoneko pjesę „Levonicha išeina į orbitą“. Į teatro kolektyvą įsijungė B. Ir K. Čužumai, V.Petraitis. A. Misevičius pastatė J. Masevičiaus dramą „Barba“, E. Alt pjesę „Neregys“. Išvykus A. Misevičiui, režisieriumi vėl dirbo E. Radžius. Šis žmogus Telšių teatrui atidavė septyniolika metų. Jis dirbo pastatymo dalies vedėju, aktoriumi, režisieriumi, vadovavo dramos būreliui L. Sabeckytė-Lėverienė prisipažįsta: „Kai galvoju apie teatrą, visada pirmiausiai prisimenu E. Radžių, kuris ne tik pats buvo šio reikalo fanatikas, bet tą fanatizmą sugebėjo įskiepyti ir mums, aktoriams“.
1964 m. E. Radžius inscenizavo Žemaitės „Petrą Kurmelį“. Už šį spektaklį Telšių mėgėjiškam teatrui buvo suteiktas Žemaitės vardas. Per metus E. Radžius pastatydavo po keletą spektaklių. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms E. Radžius išsikėlė į Kretingą, kur ir dabar sėkmingai dirba. Į teatrą atvažiavo N. Bodokaitė – Streckienė. Tai buvo teatro pakilimo laikotarpis. Režisierė subūrė poezijos mėgėjus. 1969 metais pastatė poezijos spektaklį „Duokite antrą gyvenimą“ (A.Vabalo), 1970 metais – „Širdį pasivaikščioti išleisim“, paskui S. Michalkovo „Atsargiai krinta lapai“. 1971 metais spalio 30 dieną įvyko M. Fermo pjesės „Netrankyti durų“ premjera. Tai buvo jau penkiašimtasis teatro spektaklis. Jame vaidino J. Ričkus, L. Lėverienė, N. Bodokaitė, I. Skiotytė, K.Simanaitis, V. Varneckienė, A. Lankauskaitė, V. Bučytė, A. Muturas, V. Petraitis.
Atidarius kultūros mokyklą joje pradėjo dirbti puikūs pedagogai: S. Kavoliukas, St.Galkauskaitė, R. Lukoševičiutė. Apie šiuos žmones telkėsi Telšių teatrinė veikla. 1975 m. R. Ročiutės – Beresnevičienės iniciatyva pastatytas spektaklis R.Tomo „Aštuonios mylinčios moterys“. Iš pradžių tai buvo kaip kultūros mokyklos dėstytojų ir studentų darbas. Po premjeros, kai visi pamatė, jog spektaklis pasisekė, R. Ročiutei – Beresnevičienei pasiūlė dirbti teatre, ir šis spektaklis laikomas Žemaitės mėgėjiško teatro pastatymu.
Tų pačių metų rudenį A.Vilimas, kultūros mokyklos dėstytojas, pastatė D. Urnevičiutės „Tėvuko žaislus“. 1976 m. St. Kavoliukas buvo pradėjęs statyti G. Kanovičiaus „Akvariumą“. Tačiau darbas nesisekė, ir jis pasiūlė St. Galkauskaitei šį veikalą užbaigti. Tai buvo kaip kultūros mokyklos dėstytojų ir studentų darbas. Vaidino St. Kavoliukas, A. Nekrašius, J. Griciutė – Kneitienė, V.Petraitis, A. Pocevičius, B. Naviskaitė, V. Pažemeckas. Muzikiniam fonui buvo panaudota K. Jablonskio muzika. St. Galkauskaitė užbaigė šį pastatymą per kelis mėnesius, nes aktoriai išmanė savo darbą, galima sakyti, buvo profesionalai. Galbūt dėl to šis spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Jis atstovavo Lietuvai tarptautiniame konkurse „Draugystės rampa“, vykusiame Minske.
1976 m. Žemaitės liaudies teatre A. Vilimas pastatė L. Tolstojaus dramą „Tamsos galybė“. Tačiau tada A. Vilimas teatre nepasiliko. Teatras tarsi apmirė.
1978 m. K. Šliogeris, Kultūros skyriaus vedėjas, pamatęs, kad Telšiuose nėra kam užimti režisieriaus vietos, pakvietė iš Klaipėdos atvykti A. Milinį, tikėdamasis, jog šis persikels į Telšius ir imsis dirbti. Tačiau A.Milinis taip ir liko „važinėjančiu“ režisieriumi. Iš pradžių jis dirbo labai energingai. 1980 m. birželio mėnesį A. Braginsko ir A. Riazanovo „Bendradarbių“ premjera. Daugelis aktorių prisimena, jog tai buvo puiki komedija: aštrus siužetas, komiškos situacijos. 1981 m. A. Milinis pastatė Ž.Anujo „Medėją“. Viename straipsnyje būsimoji Poezijos teatro režisierė L. Pocevičienė rašo: „Šis spektaklis – tai himnas neeilinei moteriai Medėjai (R. Lukoševičiutė) ir Jansonui (St.Kavoliukas), jų meilei, jų abiejų savotiškam tiesumui ir pasmerktumui“.
1983 m. rampos šviesą išvydo Žemaitės „Marti“. L. Lėverienė prisimena: „Spektaklį pradėjo statyti St. Kavoliukas. Jam išvykus, užbaigė A. Milinis. Lietuvišką dvasią perteikia žemaitiškos dainos, graži ir artima žiūrovams žemaičių šneka, į kurią pjesę „išvertė“ J. Baltuonienė. Su šiuo A.Milinio režisuotu spektakliu Žemaitės mėgėjiškas teatras dalyvavo festivalyje „Žemaitijos rampa“. „Marti“ tebevaidinama iki šiol. Ją 1990 m. atgaivino A. Nekrašius, vaidinęs Vingį. Katrę vaidina J. Karnišova, motiną-L. Lėverienė, Jonį- J. Ričkus, piršlį-A.Bytautas, taip pat vaidina J. Lukauskas, R. Šlevinskaitė – Bytautienė, B. Vaičienė, Z. Dantienė.
Režisierius A.Milinis, skambant A.Vivaldžio ir Dž. Rosinio muzikai, perkėlė žiūrovus į XVIII a.,į P. Džakonetti melodramos „Nusikaltėlių šeima“ epochą. Dirbant A.Miliniui, teatro meninis lygis pakilo. Į jį imta žiūrėti rimčiau ir vertinti ne visai kaip saviveiklinį. Tuo metu buvo net užsiminta apie profesionalaus teatro kūrimą.
Pirmieji poezijos spektakliai nuskambėjo 1970 m. N. Bodokaitei – Streckienei dirbant teatre. Šios tradicijos jai išvykus nenutrūko. Jas tęsė: R. Ročiūtė – Beresnevičienė, K. Simanaitis- kultūros mokyklos dėstytojai, kuriems mielai padėdavo ir studentai, tarp jų A. Pocevičius, kuris , baigęs kultūros mokyklą, liko dirbti Telšiuose Žemaitės liaudies teatro pastatymo dalies vedėju. 1983 m. pagal I. Zieduonio ir A. Mikutos poeziją buvo pastatytas spektaklis „Rekviem beprasmiškai žuvusiems“. Scenarijų rašė L. Pocevičienė, o režisavo jos vyras Antanas. Atėjo 1984-ti, 25-asis vaidybinis sezonas. Jį Telšių teatras pasitiko B. Dauguviečio pjese „Žaldokynė“ (rež. A.Milinis). Žiūrovai vaidinimą priėmė šiltai, tačiau spektaklis buvo rodomas neilgai, nes išėjo režisierius. Po A.Milinio išėjimo režisieriai keitėsi labai dažnai, tačiau nė vienas ilgam nepasiliko. Bandė režisuoti ir A. Pocevičius. Iš pradžių dirbo labai energingai. Pasirinko pjesę „Keistuolė misis Sevidž“, pradėjo repetuoti, bet pritrūkęs energijos ar atsidavimo, darbo nebaigė. Gal trukdė teatre prasidėjęs remontas, o gal jam artimesnė buvo poezija?
1985 m. jaunieji su vyresniaisiais aktoriais vaidino poezijos spektaklyje pagal V. Mačernio eiles „Žmogaus apnuoginta širdis“. L. Pocevičienė prisimena: „V. Mačernio poezija mane užbūrė, aš norėjau sužinoti apie tą žmogų kuo daugiau“.V. Mačernio paveikslą sukūrė A.Pocevičius, o senolės- L.Lėverienė. Su šiuo spektakliu 1986 m. dalyvavo Respublikiniame poezijos teatrų ir skaitovų konkurse, tapo diplomantais. Taigi, A. Vilimui išėjus, teatras vėl liko be režisieriaus. Buvo pasiūlyta dirbti L. Adomaitienei. Ji pradėjo statyti Volodino „Motinas ir dukteris“, tačiau, nesulaukusi pritarimo iš aktorių, šio sumanymo atsisakė ir iš teatro išėjo.
1987 m. į teatrą režisieriumi paskirtas G.Norkus. Jis per trumpą laiką pastatė J. Marcinkevičiaus pjesę „Akistata“, B. Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“. 1988 m. rampos šviesą išvydo dar vienas poezijos spektaklis apie Pr. Genį „Atverk duris – aš ateisiu su meile ir šviesybe“, režisuotas L.Pocevičienės. Scenarijų, kaip ir kitiems poezijos spektakliams , režisierė rašė pati. Apie Pr. Genį medžiagos buvo labai daug, bet apie tai niekas nenorėjo kalbėti, nes sovietiniais laikais jis buvo uždraustas. L. Pocevičienė pasakoja: „Scenarijus rėmėsi Pr. Genio parašyta „Rainių poema“ ir K. Kalinauskienės prisiminimais. Jos išsaugotos nuotraukos iš anų laikų padėjo atkurti kostiumus (kaip ir spektakliui apie V. Mačernį). Pr. Genys labai daug davė Telšių Kultūrai: jis, apvažinėjęs visą Žemaitiją savo „bėda“ – dviračiu vežimėliu, surinkęs eksponatus, įkūrė muziejų. Domėjosi Telšių teatrine veikla, ragino aktorius įkurti profesionalų teatrą. Pr. Genys aiškia ir patrauklia tautiškumo koncepcija, atitinkančia laiko dvasią, nejučia subūrė aplink save dalį Telšių šviesuomenės. Jis tikėjo Žemaitijos suvereniteto idėja-norėjo, kad Žemaitija būtų kultūriškai savarankiška. Su šiuo spektakliu teatras dalyvavo respublikinėje poezijos spektaklių ir skaitovų šventėje. Apie telšiškių pasirodymą kalba profesorė S. Nosevičiutė: „Iš tolo pasirodo sermėga apsivilkęs, virve pasijuosęs herojus. Į veiksmą įsijungia draugų būrys. Jis susigrupuoja antrame plane, šalia varpo tarsi visa, kas ten vyksta-poeto Pr.Genio pasąmonės vaizdiniai, asociacijos, prisiminimai. Šiame spektaklyje buvo itin prasmingų mizanscenų. Žinoma, spektaklis dar gana trapus, tačiau jaudino atlikėjų požiūris į Rainių miškelio tragediją, į pokario stalinizmo aukas“.
1989 m. teatro dieną Žemaitės liaudies teatras pažymėjo S. Mrožeko drama „Atviroje jūroje“. Tai buvo Klaipėdos meno fakulteto režisūros specialybės diplomanto K.Brazausko debiutas. Tų pačių metų rudenį K.Brazauskas grįžo į Telšius ir įsidarbino teatre. Pastatytas spektaklis buvo G. Kanovičiaus pjesė „Sudie ir sveiks, kalėjime“. Tai dviejų dalių komedija, vaidinta net Rusijoje. Ši pjesė repertuare tebėra iki šiol. Vaidinimas spalvingas savo charakteriais ir šmaikščia kalba, joje sprendžiama menininko laiko, skirto kūrybai, problema. Dažnai žmogus gyvenimą iššvaisto tuštiems dalykams. Užuot padaręs ką nors prasmingo, jis yra priverstas daryti ne tai, ką norėtų.
Per 40 Žemaitės mėgėjų teatro gyvavimo metus daug kas pasikeitė. Anksčiau teatre dirbdavo vienas režisierius, kartais jo iš viso nebūdavo. Dabar teatras turi tris režisierius – L. Pocevičienę, K. Brazauską, L. Adomaitienę ir direktorių Kajetoną Šliogerį.
Daugiausia permainų teatre ir įvyko 1990 m. Teatrui atsiskyrus nuo kultūros skyriaus, kuriam iki šiol priklausė, vadovauti pradėjo K.Šliogeris, anksčiau dirbęs kultūros skyriaus vedėju. Taigi, jo ryšiai su teatru siekia 60 metų. Kai jis iš Varnių persikėlė gyventi ir dirbti į Telšius, teatras tuo metu žengė tik pirmuosius žingsnius. Direktorius Kajetonas Šliogeris šypsodamasis sako: „Aš anksčiau kiekvieną režisierių sutikdavau ir palydėdavau, apibardavau ir pagirdavau, tokios ir dabar mano pareigos“. Jau 8 metai K. Šliogeris rūpinasi teatru. Per tuos metus buvo sutvarkytas teatras, grimo patalpos. Po Žemaitės teatro stogu vyksta valstybinių švenčių ir įžymių žmonių jubiliejų paminėjimai, kuriuos papuošia aktorių skaitomos eilės arba vaidinamos spektaklių ištraukos. Paskutiniu metu teatras daug gastroliuoja, o į Telšius pradeda dažnai atvykti svečiai iš kitų teatrų. Taigi, teatrinis gyvenimas Telšiuose tampa intensyvus kaip niekada anksčiau. Ir visa tai teatro direktoriaus Kajetono Šliogerio dėka.
1990 m. Žemaitės teatre buvo įteisintas dar vienas, pirmasis tarp mėgėjiškųjų Poezijos teatras. Jo režisierė L. Pocevičienė. 1990 m. L. Pocevičienė parašė scenarijų dar vienam poezijos spektakliui. Tai buvo M. Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos gyvenimo miniatiūra „Kilti ir kelti“. Apie spektaklio atsiradimą režisierė pasakoja: „M. Pečkauskaitė – asmenybė, išsiskirianti tolerancija ir tvirtybe, visą laiką žavėjo mane savo gyvenimo principais ir idealistinėmis svajonėmis. Kad spektaklis elegiškas, dvasingas, poetiškas, didelis aktorės L. Lėverienės, sukūrusios M. Pečkauskaitės vaidmenį, nuopelnas“.
1991 m. K. Brazauskas pastatė P.Patriko pjesę „Keistuolė misis Sevidž“. Kas yra beprotybė? Ką reiškia, jei žmogus, save atiduodantis kitiems, uždaromas beprotnamyje, o tas, kuris tik kaupia, renka, vadinamas normaliu. Gal yra atvirkščiai? Gyvenantys beprotnamyje mano, jog „grotos yra reikalingos tam, kad už jų slėptųsi visas pasaulis“.
1991 m. įvyko A. Volodino pjesės „Motinos ir dukterys“ premjera. Šią pjesę išvertė R. Petkevičienė ir A. Sabanskienė. Spektaklio režisierė L. Adomaitienė paliečia skaudžią, gyvenimo nuvalkiotą ir subanalintą temą – vaikų ir tėvų, motinų ir dukterų santykius.
1992 m. Žemaitės teatro žiūrovai išvydo N. Erdmano komediją „Savižudis“, režisuotą K.Brazausko. Tais pačiais metais birželio mėn. rampos šviesą išvydo pagal E. Cinzo romanus sukurta pjesė „Mona“. Scenarijų rašė L. Pocevičienė. Mintis imti šio darbo gimė jau prieš metus, kai E. Cinzas svečiavosi Telšiuose ir ta proga buvo sukurtos kelios teatrinės miniatiūros pagal rašytojo kūrybą. Daugelis žiūrovų išvydo kitokią Moną nei įsivaizdavo, skaitydami E. Cinzo romanus. Tai buvo „Monos“ vyksmas, o tarpsmas dar suspės ateiti, nes tam pirmiausia reikėjo nemažai laiko.
Sekančiais metais po „Monos“ pasirodymo L. Pocevičienė surežisavo Žemaitės „Piršlybas“. Spektaklyje vaidino J. Ričkus, L. Lėverienė, R. Šlevinskaitė, J. Kneitienė, A. Pocevičius, R. Martinavičius, J. Lukauskas. Režisierei L. Pocevičienei 1994 m. už nacionalinės dramaturgijos propagavimą ir Žemaitės „Piršlybų“ pastatymą Telšių Žemaitės teatre paskirta antroji B. Dauguviečio premija. Su šiuo spektakliu kolektyvas aplankė Latvijos,Lenkijos lietuvius, Amerikos (Los Angeles ir Čikagos) tautiečius, Austrijos Lyceno miestą.
1994 m. režisierė L. Pocevičienė Žemaitės teatro repertuarą papildė dar vienu Žemaitės kūriniu – „Stebuklingas daktaras“. Spektaklis buvo skirtas Žemaitės 150-osioms gimimo metinėms, kurias telšiškiai pažymėjo tradiciniu tarptautiniu festivaliu „Graži nuogne Žemaitėje“. Premjera įvyko Buities muziejuje, po atviru dangumi, scenos žemaitiškos sodybos kieme, pritariant senų medžių ošimui ir stebuklingą daktarą atvežančių aklių žvengimu. Tokia artima Žemaitei aplinka labai išryškino pjesės veikėjų charakterius. 1994 m. gimė dar vienas poezijos spektaklis – šį kartą žemaitiškas „Žemaitiški žuodee paukšteles čiolb“. Scenarijų L. Pocevičienė parašė pagal J. Diržinsko, J. Jankausko, P. Griguolio, O. Mileikienės, S. Miltinio, E. Miežlaiškienės, D.Ramonaitės-Mūkienės, M.Rimkienės, V.Pciaus, A. Salatkienės eilėraščius. Spektaklį sudaro keturios dalys – keturi metų laikai – lyg keturi gyvenimo tarpsniai. Režisierė prisipažįsta: „Norėjosi įrodyti, kad žemaičių tarme puikiai skamba ne tik jumoristiniai kūriniai, bet ir intymioji lyrika“. 1995 m. kovo 27-ąją – Teatro dieną – Žemaitės teatras sutiko D.Psafo pjesės „Reikia melagio“ premjerą, kurios režisierius buvo K.Brazauskas. Tų pačių metų pavasarį, kai pirmieji pumpurai padabino medžių šakas, Žemaitės teatrą papuošė dar vienas L. Adomaitienės surežisuotas spektaklis – T. Viljamso „Pasmerkti namai“. Šios pjesės herojai- du atsitiktinai susitikę jaunuoliai – Vili (I. Stasiulytė) ir Tomas (A. Levickas). Taip gimė jaunimo studija „Aglija“ – pripažinimo susilaukusi Danijoje, Monake, Vokietijoje. Pastatyti ir saviti rež. Laimos Adomaitienės spektakliai „Gėlėse“, „M“, choreografiją kūrė J. Kneitienė ir L. Šiaudkulienė.
Artėjant 5-jam jubiliejiniam komedijų festivaliui „Cha-cha“, kuris vyksta nuo 1990 m., režisierė L. Adomaitienė atnaujino A.Čechovo „Mešką“. Pirmąkart ši pjesė buvo pastatyta 1992 m. režisierei bendradarbiaujant su vienu studentu. Tąsyk į spektaklį buvo įjungta dar ir kita A.Čechovo pjesė „Piršlybos“, ir spektaklis pavadintas jos vardu. Spektaklyje susijungė „Aglijos“ studijos – teatro vyresnieji aktoriai.
1997 m. gimė „Ženatvės laimė“ – scenarijaus pagal du Žemaitės apsakymus autorė ir režisierė Laimutė Pocevičienė. Tai ketvirtas režisierės pastatymas žemaičių tarme. 1998 m. režisierius K. Brazauskas pagal J.Erlicką, padedamas dailininko ir kompozitoriaus V.Klimo, pastatė spektaklį „Gyvenimas po sniegu“.
Šiandien Telšių Žemaitės dramos teatras – vienas iš geriausių mėgėjiškų teatrų Lietuvoje. Apie kiekvieną Žemaitės teatro aktorių, režisierių galima parašyti knygą. Visi šie žmonės aukoja savo laisvalaikį, vedami noro pasireikšti scenoje, paįvairinti nuobodų ir sunkų gyvenimą. L. Pocevičienė sako, kad aktoriai ateina po darbo, norėdami pailsėti, tačiau režisierius vėl turi priversti dirbti. Toks mėgėjiško teatro gyvenimas: darbas, repeticijos, premjeros, gatsrolės.
<!– [if gte mso 10]>